Pamenat, kaip Kalėdų laukdavom vaikystėje? Kai dar nuo rudens skaičiuodavom iki TOS dienos likusias savaites, dienas, valandas.. Pamenat, kaip visada per Kalėdas snigdavo, bet nebūdavo šalta ir sniegas maloniai girgždėdavo po kojomis. Pamenat, kaip iš džiaugsmo suspurdėdavo širdis namie radus parneštą ir dar nepapuoštą eglutę ir tas smagias akimirkas ją puošiant? Pamenat kaip ateidavo Kūčios ir susirinkdavo visa šeima. Šurmulys, visi sveikinasi, kalbasi, pradedamas ruošti stalas, skubama. Ir tu gauni darbo: nunešti lėkštes, sutvarkyti įrankius, į puodelius įpilti gėrimo. Tada keliaujama į bažnyčią. Baisus susispaudimas, nėra oro, mišios tau atrodo baisingai ilgos. Joms pasibaigus nekantrauji, kol seneliai šventoriuje pasveikins visus pažįstamus. Darosi vėsoka. Pagaliau patraukiam. Su pusbroliais mėtaisi sniegu. Veidai dega, pirštinės šlapios, ausys kaista. Štai jau ir esi namie. Nešamos karštos bulvės, tau pavedama suskaičiuoti patiekalus. Teta vistiek perskaičiuoja. Ginčijiesi ar skirtingas duonos rūšis galima skaičiuoti kaip skirtingus patiekalus. Bet vistiek visada maisto rūšių daugiau nei 12. Sulaukiami paskutiniai vėluojantys. Senelis sukalba maldą, išdalijamos plotkelės, prasideda jų laužymas ir dalijimasis. Atlauži, duodi atlaužti savo, palinkėjimas. Pamatai su kuo dar nelaužei ir skubi į kitą stalo galą. Pamažu visi grįžta į savo vietas. Bulvės dažomos į kanapes, valgoma įvairiausiai paruošta silkė.. Skaičiuoji, kiek skirtingų patiekalų ragavai. Ant stalo pagaliau atsiranda aguonų pienas ir kūčiukai. Tuoj ateis Kalėdų senelis su dėdės batais.. Kalėdos.

Atvažiavom į gražią Labanoro sodybą(dar Vilniuje pastebėjau, kad palikau mūsų ruošiamam pasirodymui reikalingus ilgai karpytus paveiksliukus, teko grįžti – gera pradžia). Persirengėm, parodėm savo pasirodymus, pažiūrėjom kitų, pavakarieniavom ten esančiame visai neblogame restorane. Po to visi išsiruošė į kubilus ir pirtį. Ne, Martynai, turi temperatūros, niekur neisi.. Žodžiu, po penkiolikos minučių jau šampaną gėriau kubile. O ir pirtis visai nieko. Tiesa, šokti į lengvu ižu padengtą ežerą nesiryžau.. Užbėgdamas įvykiams už akių patikinsiu, kad dabar jaučiuos puikiai, temperatūra normali, jau savaitę kankinusio kosulio ir gerklės skausmo nebėra. Na, nemėginsiu patentuoti tokio gydymosi būdo, turiu ir skaudžios patirties kai viskas kitaip pasisuka..

Viso tikrai smagaus vakaro neaprašinėsiu, ne mažiau linksmas buvo ir išaušęs rytas ir kelionė į Vilnių. Palaksčius žvyrkeliais, buvo nuspręsta pakeliaut “offroad”. Visos mintys apie miegą važiuojant atgal kažkaip dingo, o ryte valgytas šašlykas maloniai susikratė.. Išvažiavę atgal į kelią pastebėjo, kad visiškai nuleista padanga. Valio! Šiaip ne taip pakeitę padangą visgi laimingai sugrįžom į Vilnių ir gerinau asmeninius miego rekordus(miegojau apie 15-16h).

Visai nieko kolegas žinokit turiu. Nuotraukoje matote dalį jų. Spėkit, kuris esu aš.

Manau, kad man pačiam spausdintos knygos kompiuteris tikrai nepakeis( gal kiek konkuruoti galėtų nebent tos mažos nešiojamos e-knygos. Juk standartinio kompo neįsimesi į striukės kišenę, negalėsi išsitraukti trijų minučių skaitymui stovint troleibuse( esu ne kartą tai išbandęs, tik dažniausiai tai būna negrožinė literatūra, o visokie konspektai). Apskritai, dauguma, turbūt, turite savitą skaitymo ritualą(puodelis arbatos/kavos, mylimas krėslas, suoliukas, lova), kurį adaptavus kompui, tai netektų to žavesio. Taigi popierinė knyga šiuoj vietoj akivaidžiai laimi (kalbu apie subjektyvią savo nuomonę).

Kitas dalykas, kur naujosios technologijos turi rimtesnių kozirių yra žinių ir naujienų publikavimas. Įsijungę kompiuterį per kelias sekundes galite nemokamai pačią šviežiausią ir būtent jums aktualią informaciją.Tokio dalyko negali pasiūlyti nei laikraštis, nei radijas, nei televizija. Tiems, kuriems reikia pačios naujausios informacijos “čia ir dabar”, tiesiog privalo naudotis internetu. Bet ir čia aš randu minusų. Žvelgdamas į ekrane esantį vaizdą aš tiesiog negaliu atsiriboti nuo visko ir susitelkti tik į jį. Net radęs įdomų ir man aktualų tekstą aš jį tiesiog “permetu akimis”. Dažnai vietoj nete esančios vertingos informacijos pasirenku kokias “15min” ir ten įdėmiai perskaitau net abejotinos vertės medžiagą. Nežinau, gal tai tik mano bėda, nes kalbėjau su nemažai žmonių, kuriems nėra didelio skirtumo kaip skaityti. Žinau net didvyrių, įveikiačių ištisas elektronines knygas. O aš net konspektus turėdavau atsispaudinti, kad galėčiau normaliai į juos įsigilinti.

Yra ir dalykas, egzistuojantis tik virtualioje erdvėje. Tai galimybė skaityti kitų paprastų žmonių mintis ir kūrybą. Taip, kalbu apie blog’us. Pamažu atradau kelioliką tinklaraščių, kuriuos visada mielai skaitau. Tikrai sutinku, kad gerų blogų(gerų būtent man) yra ne dešimtys, ar net šimtai. Bet aš dažniausiai apsiriboju tais keliolika, esančių mano Google reader’yje. Taip yra dėl anksčiau jau išvardintų priežasčių. Savotiškai pradėjau vertinti tas trumpas, koncentruotas mintis kurias perskaitau per kelias minutes ir darydamas kitus darbus galiu tai “suvirškinti”.

Kažkada svarsčiau, kaip šaunu būtų gauti knygą, sudarytą iš geriausių blog’ų įrašų. Arba vakare atsiversti žurnaliuką su “nezinau.lt” “blogorama”. Nors suprantu, kad netekčiau svarbiausio tinklaraščių teikiamo malonumo – galimybės rinktis. Ir ne mažiau sunku būtų atsisakyti galimybės reaguoti, tai yra komentuoti. Ir žinoti, kad tai perskaitys pats teksto autorius bei kiti tai skaitantys.

Išvardinau nemažai abiejų pusių tiek pliusų, tiek minusų. Tiek senoji “popierinė” kūryba, tiek naujųjų technologijų teikiamos galimybės turi kažką unikalaus ir išskirtinio, kas verčia tikėti, kad bent jau artimiausioje ateityje jos galės gyvuoti kartu.

Viena iš svarbių įvaizdžio sudedamųjų dalių yra ir elektroninio pašto galūnė. Neseniai pamačiau vienos draudimo kompanijos reklaminį stendą. Rodos, sunku nustebinti visko mačiusį klientą, bet šis sužavėjo tuo mažu, iš pirmo žvilgsnio net sunkiai pastebimu dalyku – one.lt mail’o adresu. Akimirksniu pajutau spinduliuojantį jaunatvišką ryžtą ir energiją. Negali nesižavėti noru nesureikšminti savęs ir drąsa nesuvaržyti laisvės renkantis nuobodžią info@įmonėspavadinimas.lt formą. Turbūt žvelgiantys į ateitį jų pardavimo vadybininkai auginasi nemažai laiko praleidžia perspektyviausią Lietuvos jaunimą vienijančiame pramogų portale ir aktyviai formuoja būsimų klientų kartą.

APRANGA. Mes rekomenduojame rengtis taip, kad jūsų apranga atitiktų jūsų atlyginimą. Jei dėvite brangius kostiumus, avite garsių firmų batus ir nešiojate natūralios odos rankines, vadinasi, jūsų reikalai klostosi kuo puikiausiai ir atlyginimo padidinimas jums nereikalingas. Jei rengiatės prastais drabužiais, jums vertėtų išmokti ekonomiškiau tvarkytis su pinigais ir atlyginimo padidinimas jums nereikalingas. Jei rengiatės vidutiniškai, vadinasi, puikiai tvarkotės su pinigais ir didinti atlyginimą jums nereikia.

NEATĖJIMAS Į DARBĄ DĖL LIGOS. Pažymos iš gydytojų daugiau nebepriimamos. Jei sugebate nueiti iki gydytojo, galite ateiti ir iki darbovietės.

CHIRURGINĖS OPERACIJOS. Nuo šiol operacijos uždraudžiamos. Kol dirbate šioje įmonėje, mums reikalingi visi jūsų organai. Negalite ko nors pašalinti. Jūs į darbą buvote priimtas visas. Bet kokia operacija gali būti atleidimo iš darbo priežastimi.

ATOSTOGOS. (Pvz., nebuvimas darbe dėl asmeninių priežasčių – neapmokamas). Kiekvienas darbuotojas per metus turi 104 asmenines dienas. Jos vadinamos šeštadieniais ir sekmadieniais.

PIETŲ PERTRAUKOS. Liesi darbuotojai pietauja 30 min., kad pavalgytų kaip reikiant. Normalaus sudėjimo darbuotojams pakanka 15 min. ko nors užkąsti. Storuliams skiriamos 5 min. – jų turi pakakti išgerti liekninančiam kokteiliui ir tabletei.

NEATĖJIMAS Į DARBĄ DĖL GEDULO. Tai ne priežastis neatvykti į darbą. Jūs niekuo negalite padėti mirusiam draugui, giminaičiui ar kolegai. Lai nedirbantieji palydi jį į paskutinę kelionę. Ypač retais atvejais, kai jums būtina dalyvauti, laidotuvės turi būti organizuojamos vakare, o mes sudarysime galimybę jums dirbti pietų pertraukos metu, kad iš darbo galėtumėte išeiti viena valanda anksčiau.

NEATVYKIMAS Į DARBĄ DĖL MIRTIES (suprantama, savo). Taip, aišku, gali būti. Tačiau jūs turite apie tai pranešti prieš dvi savaites, kad spėtume apmokyti naują darbuotoją.

NAUDOJIMASIS TUALETU. Mes nustatėme, kad darbuotojai praranda daug brangaus laiko naudodamiesi tualetu. Ateityje naudokitės tualetu pagal abėcėlinį sąrašą. Darbuotojai, kurių pavardės prasideda raide “A”, tualetu naudosis nuo 8.00 iki 8.20 val., “B” – nuo 8.20 iki 8.40 val. ir t.t. Jei nespėjote nueiti į tualetą savo laiku, teks laukti kitos dienos. Ekstra atvejais galite pasikeisti laiku su savo kolega, tačiau prieš tai turite gauti raštišką savo tiesioginio viršininko sutikimą.
Beje, tualetu naudotis galima tik 3 min. Praėjus 3 min. laikui, jūs išgirsite signalą, tualetinis popierius automatiškai susivynios į ritinėlį, atsidarys durys ir jūs būsite nufotografuotas. Jei toks pažeidimas apsikartos, jūsų nuotrauka bus iškabinta sienlaikraštyje.

Esame dėkingi, kad jūs dirbate mūsų įmonėje. Mes stengiamės dėl jūsų, tačiau visas pretenzijas ir nusiskundimus adresuokite kam nors kitam.

Gal mano įrašą kokia “ienė” skaito?

-Laba vakarą, prisijunkite prie labdaros akcijos “Maisto bankas”, nupirkite maisto alkstantiems..

-Laba vakarą, prisijunkite.. Ne, maistą ne daliname o renkame ir perduosim.. Taip, suprantu, kad jūs pats pensininkas..
-Prisidėkite prie akcijos.. Ne, dėkui, alus šį kartą netinką..
-Padėkite skurstantiems Kalėdas sutikti sočiai.. Ne, mes tikrai maistą renkame ne sau… Oj, ne, tie žmonės, kurie šalia prekybos centro pardavinėjo maisto produktus, tikrai ne maisto banko dalyviai…

Tokias ar panašias frazes per beveik tris valandas penktadienio vakare teko ištarti šimtus kartų. Taip, savanoriavau “Maisto banke”. Šeštą valandą atsiradau Rotušės Rimi, apsivilkau geltonus marškinėlius su obuolio ženklu, gavau kalną skrajučių ir kibau į darbą. Buvo įdomu stebėti žmonių reakcijas: pradžioje dauguma elgdavosi taip, kaip daryčiau ir pats gavęs neaišku ką – tardavo “ačiū”, skrajutę dėdavo į kišenę ir ruošdavosi bėgti toliau, tada išberdavau savo aukščiau aprašytą greitakalbę. Vieni nesusidomėję lėkdavo tolyn, dažnas atsakymas būdavo ir “ne ačiū” , istorija apie kaip ir jam sunku, ar patikinimas, kad jis – studentas, pasitaikė ir keletas pasiuntimų. Bet buvo išties džiugu, matyti pilnėjantį mūsų maisto krepšelį. Kiek surinkome, tiksliai nežinau, bet tikrai nemažai!

Pati jau keletą metų vykstančios akcijos idėja – rinkti ne pinigus, o maistą, manau, pasiteisino: nors tam ir reikia daugiau žmonių, bet žinant, kaip bus panaudotą tavo auka, aukoti yra lengviau. Jei rasiu laiko, pasistengsiu maisto banke dalyvauti ir kitais metais.

O aš vis užsimirštu ir pelnytai skrendu ant žemės bandydamas išvengti susidūrimo su iš kiemo išvažiavusia, į pirmą juostą persirikiavusią ir stabdančia, ar dar kokį man, menkam dviratininkui, sunkiai suvokiamą manevrą darančia kelių šeimininke – mašina. O jei mieste randu “stebuklingu” dviračio ženklu paženklintą keliuką, tai arba ten stovi avarinius signalus įsijungusi mašina(jei juosta gatvės pakraštyje), arba koks nors pėstysis, pamatęs artėjančią dviratę transporto priemonę, stengiasi kuo greičiau atsidurti ant dviračio tako. Ir vargas tau, jei iš savo kvailo užsispyrimo mėginsi prašyti užleisti kelią.

Kai grįšiu namo ir (jei) rasiu savo flash’ą, įdėsiu keletą nuotraukų iš poros savaičių senumo kelionės į Daniją. Puse visų nuotraukų, turbūt, sudaro milžiniškos dviračių stovėjimo aikštelės, specialūs dviračių keliai, dviračių šviesoforai ir kitoks gėris.

P.S. pamenat bandymą vykdyti ale socialinę propogandą – Kaune apkabinėti troleibusus šūkiais “Lesbietė gali būti mokytoja”, Gėjus irgi gali daryti bla bla. Būtu mano valia – atsirastų šūkiai “dviratis irgi turi teisę būti kelyje”, “Dviratininkas – lygiavertis transoprto dalyvis” ir panašiai